Aš UŽ knygas! - Pirmasis blog'o įrašas knygų graužėjams - mėgėjams

Jau kurį laiką savyje slopinau norą trumpai apžvelgti kai kurias iš savo perskaitytų knygų. Kodėl slopinau? Nes gan skaudi tema - knygų daug, o laiko gyvenime tiek mažai, todėl pabijojau, kad įrašas apimtimi gali pats panašėti į enciklopediją. Anglakalbiai vadina šitą norą daug pasakyti verbal diarrhea ;) Esu iš tų skaitytojų fanatikų kurie gali skaityti bet kur ir bet ką, ir iš kiekvieno perskaityto gabalėlio pasiimti kažką - net jei tai senelio naujo scooter'io instukcija (rimtai, net iš tokio techninio teksto įsisavinau šį tą netikėtai naujo). Neturiu mėgstamiausio knygų žanro - vadovaujuosi šūkiu "nespręsk apie knygą iš viršelio", todėl mano apžvelgtos knygos bus labai skirtingos, bet savaip ypatingos. Pasilieku teisę į visiškai subjektyvią nuomonę - juk apžvalgos ir yra apie tai. Jei kažką sudominsiu, lūkesčiai išsipildys 110% !

Kas?
MARSIETIS (Andy Weir).


Apie ką?
NASA astronautas Markas Votnis misijos metu Marse patenka į pražūtingą smėlio audrą. Po jos, kaip paaiškėja, Marko kolegos astronautai palaiko jį žuvusiu ir palieka vienui vieną Raudonojoje planetoje. Visgi, Markas - vaikinas nepėsčias, žūtbūt stengiasi rasti išeitį ir išsikapstyti iš esamos padėties. Ar jam pavyksta - atsakys jau pati knyga ;)

Mano nuomonė.
Skaitosi lengvai, nepaisant daugybės sudėtingų fizikos, astronautikos ir dar bala žino ko terminų. Iki pat knygos pabaigos išlaikoma intriga, kas nėra pats dažniausias reiškinys tokio tipo knygose. Gal net šiek tiek įsimylėjau Marką Votnį - nors ir fiktyvus personažas, bet tokiam kietam botanikui - išradėjui - fizikui - vos ne supermenui nesimpatizuoti būtų neįmanoma.

Kam rekomenduočiau?
Nuotykių ieškotojams, truputį nerdams ir tiems, kuriuos tiesiog kabina siurrealistiniai siužetai. Ir tiems, kurie svajoja nuskristi į Mėnulį. Knygoje veiksmas vyksta ne jame, o Marse - bet iš principo, jausmas panašus.

Kam nerekomenduočiau?
Tiems, kam knyga turi būti saldi ir liūliuojanti. Čia to nerasite. Užteks ir nešvankybių, ir daug kam nuobodžios terminijos, ir ko jau ko, bet užmigti šitą knyga nelabai padės.

8/10.




Kas?
FIFTY SHADES DARKER. (E..L James)


Apie ką?
Ko gero, nesuklysiu sakydama, kad beveik kiekvienas, besidomintis literatūra šią istoriją yra girdėjęs. Apžvelgsiu antrąją trilogijos knygą, nes ją perskaičiau visai neseniai, o trečiosios paimti į rankas vis dar neprisiruošiu. Pirmoje dalyje prasidėjęs romanas tarp žavingo jauno investuotojo ir literatūros studentės įgauna pagreitį: dabar tai jau ne romanas, o tikra meilės istorija su savo peripetijomis, kartais vedančiomis link tamsiausių troškimų ir paslapčių. Romane netrūksta erotikos, seksualumo ir atvirų meilės scenų.

Mano nuomonė.
Žinojau, kokią knygą imu į rankas, niekas to daryti nevertė :) Visgi, skaičiau nenuosekliai, per keletą primiršimo ir vėl prisiminimo etapų. Tobula meilės istorija, kuri, pasak recenzentų, "įtraukia, užburia ir išlaisvina", manęs nei užbūrė, nei išlaisvino, bet prisirengus skaityti siužetas gan įtraukdavo. Tai šiuolaikinė pasaka apie meilę, jos didelę kainą ir tobulai netobulus jaunų žmonių gyvenimus.

Kam rekomenduočiau?
Tiems, kurie tiki tikra besąlygiška meile ir tobulo gyvenimo vizija.

Kam nerekomenduočiau?
Tiems, kurie tokia vizija netiki :)) Romane nemažai siurrealistinių detalių, tiek žvelgiant per materialinę, tiek per emocinę prizmę - spoil'inti nesinori, bet turbūt suprantate, apie ką kalbu. Realistams, nemėgstantiems atitolti nuo ksdienybės, gerai skaitysis tik kokie pirmi penkiolika puslapių.

5/10. 


Kas?
GIMĘ BĖGTI. (Christopher McDougall)


Apie ką?
Kaip ir skelbia lietuviškas viršelis - požiūrį į bėgimą kardinaliai pakeitusi knyga. Pats knygos autorius, bėgikas - mėgėjas, bėgiodamas susiduria su įvairiomis fizinėmis problemomis, kol vieną diena išgirsta apie atšiauriame Meksikos kanjone gyvenančius Bėgančius žmones - tautą, kuri gali įveikti šimtus mylių be poilsio ir tokiu ritmu gyvena jau daugelį metų. Autorius leidžiasi į kelionę pas šiuos žmones, ir juos suranda. Atradimų, nusivylimų ir grumtynių su savimi kupina kelionė ne tik nenuvilia, bet ir paruošia priimti naujus iššūkius.

Mano nuomonė.
Kai visiškai nesitiki, nustebimas tuomet būna didžiausias. Taip atsitiko ir su šia knyga. Atsitiktinai draugo dėka pakliuvusi knygą iškart užėmė svarbią vietą mano širdyje. Nors nesu bėgikė mėgėja, jei atvirai, bėgimas man - viena nemėgstamiausių sporto šakų, visgi ši knyga pakerėjo, įtraukė ir įrodė tai, ką norėjo - mes visi esame gimę bėgti. Mano būseną puikiai išreiškia The Denver Post mintis: "Toks šokiruojantis pasakojimas, kad primena legendą".

Kam rekomenduočiau?
Visiems, kas savyje jaučia turintys kovotojo dvasios. Ir nesvarbu, ar Jūs bėgate, ar plaukiate, ar dainuojate, ar klojate asfaltą - jei žinote, kad JŪS GALITE, vertėtų pasidomėti šia knyga. Vienaip ar kitaip ji gali pakeisti jūsų gyvenimą - nors mažu trupinėliu.

Kam nerekomenduočiau?
Skeptikams, kuriems įkvepiančios istorijos yra tik dar viena proga paburbėti ir toliau nepakeliant dubcės nieko neveikti.

10/10.

Tiek šį kartą! Skaitom!

Rytas kaip tyčia

Pirmas įrašas - apie rytus. Saulėtus, kad spindulių ir šviesos gausa ne akina, ir ne tokius saulėtus. Greičiau, niūrius ir juodus kaip pekla. Bet neišvengiamai atidarančius mūsų dieną ir joje slypinčius nuotykius.

Neabejoju: ar esate pelėda, ar neįtikėtinai žvalus ryte vyturys, nors kartą gyvenime iš namiškių/draugų/kolegų teko išgirsti: gal tu ne ta koja šįryt iš lovos išlipai? Tą akimirką šiam oponentui norisi ne tik parodyti, kad abi kojos TOS, bet ir pačiam padėti surasti, iš kur kojos dygsta :)). Visgi, kai piktumo bangelė nuslūgsta, susimąstome: gal tikrai aš kaltas, kad iš pat ryto norisi lyg dagiui kibti prie aplinkinių ir prie savęs paties...

O kojos, deja, čia niekuo dėtos. Jau greičiau netikėtai išsekęs kavos pakelis namuose, iš miegų pažadinęs kaimyno viršuje skype pokalbis, ar pirma žinutė išgirsta spustelėjus televizoriaus pultelį. Susierzinti ryte - paprasčiau nei sumirksėti. O po to? Grandininė minčių reakcija, kaip viskas nusibodo, kaip viskas sudėtinga, kodėl vėl (vėl??!!!) lauke lyja, aš vienintelis pasaulyje toks šiandien nelaimingas ir varganas individas. O jei po kojomis netyčia dar pasimaišo katinas, ir tam piktų žodžių ir paburbėjimų kliūva su kaupu. Tokį rytą statsitiškai reikšmingai dažniau plyšta pėdkelnės, ant kompiuterio klaviatūrų išsilieja kavos, o plaukuose susiformuoja neiššukuojamas kaltūnėlis.

Nerašysiu, kad svarbiausia - save motyvuoti, nusišypsoti, pasakyti garsiai - kokia nuostabi diena! Nes visi tą žino. Niekas nedaro. Nes akivaizdu, kas idealiai aprašyta teorijoje - paprastai virsta didele nesekme praktikoje.

Mano sprendimas tokiais niūriais rytais - lipti atgal į lovą ir tuomet dėti abi kojas ant žemės iškart :)). Arba išvis iš jos tą dieną nelipti. Skamba panašiai, kaip politikų kalbos apie kainų reguliavimą mūsų šalyje - lyg ir smagiai skamba, bet vistiek niekas netiki :)).

Sprendimas numeris 2: TEGUL BŪNA. Jei visgi rytas prasidėjo ne taip žaviai, kaip televizijos kulinarinėse laidose, o kolegą norisi stipriai papurtyti vien dėl to, kad jis nusičiaudėjo - lai tos mintys būna. Jų iš galvos šaukštu neiškrapštysit, ir, ginkdie, nemėginkite. Po keliolikos (gerai gerai, gal ir po kelis kart keliolikos) minučių patys pastebėsit - kas atsitiko, kad aš šiandien toks niurgzlys? Ogi nieko. Pasirinkau toks būti dar pabudęs ryte. Iškart ateis noras pasakyti čiaudinčiam kolegai - į sveikatą (ar kokią kitą smagią replikėlę - pati dirbu sveikatos apsaugoje, tai mes tokiais atvejais dažnai linkim KITAIP, kitaip tariant - savirealizacijos laisvė), vietoj burbtelėjimo nežinomos genties kalba garsiai ištarti LABAS RYTAS, o Miciaus atsiprašyti už numintą uodegą. Gal net pažadėti vakare po darbo parnešti kokį skanesnį kąsnelį.

Ir jei, visdėlto, savisauga/motyvacija užsiimti ūpo nėra, nors kuolą tąšyk, išbandykite lengvą pratimą, kurį išmokau jogos užsiėmimuose. Vienas iš pratimų apšilimo metu - plačiai išsišiepti ir iškišti liežuvį. Tokiu pratimu savo mintyse atbaidome priešus ir vidinius demonus (ar bent jau aš mėgstu taip galvoti). Ir jei jau nuo ankstaus ryto nuo visko bloga, niūru, slogu - atsistokite prieš veidrodį ir išbandykite. Net ir didžiausiam skeptikui atsispindėjusi grimasa išspaus šypsnį ir pramankštins veido raumenis - dviguba nauda.

P.S. Skani pirmoji kava, artimo žmogaus šypsena ir ant pakabos kabantis mėgstamas drabužis net ir niūriausią rytą prašviesina keliais tonais :).