Pirmas įrašas - apie rytus. Saulėtus, kad spindulių ir šviesos gausa ne akina, ir ne tokius saulėtus. Greičiau, niūrius ir juodus kaip pekla. Bet neišvengiamai atidarančius mūsų dieną ir joje slypinčius nuotykius.
Neabejoju: ar esate pelėda, ar neįtikėtinai žvalus ryte vyturys, nors kartą gyvenime iš namiškių/draugų/kolegų teko išgirsti: gal tu ne ta koja šįryt iš lovos išlipai? Tą akimirką šiam oponentui norisi ne tik parodyti, kad abi kojos TOS, bet ir pačiam padėti surasti, iš kur kojos dygsta :)). Visgi, kai piktumo bangelė nuslūgsta, susimąstome: gal tikrai aš kaltas, kad iš pat ryto norisi lyg dagiui kibti prie aplinkinių ir prie savęs paties...
O kojos, deja, čia niekuo dėtos. Jau greičiau netikėtai išsekęs kavos pakelis namuose, iš miegų pažadinęs kaimyno viršuje skype pokalbis, ar pirma žinutė išgirsta spustelėjus televizoriaus pultelį. Susierzinti ryte - paprasčiau nei sumirksėti. O po to? Grandininė minčių reakcija, kaip viskas nusibodo, kaip viskas sudėtinga, kodėl vėl (vėl??!!!) lauke lyja, aš vienintelis pasaulyje toks šiandien nelaimingas ir varganas individas. O jei po kojomis netyčia dar pasimaišo katinas, ir tam piktų žodžių ir paburbėjimų kliūva su kaupu. Tokį rytą statsitiškai reikšmingai dažniau plyšta pėdkelnės, ant kompiuterio klaviatūrų išsilieja kavos, o plaukuose susiformuoja neiššukuojamas kaltūnėlis.
Nerašysiu, kad svarbiausia - save motyvuoti, nusišypsoti, pasakyti garsiai - kokia nuostabi diena! Nes visi tą žino. Niekas nedaro. Nes akivaizdu, kas idealiai aprašyta teorijoje - paprastai virsta didele nesekme praktikoje.
Mano sprendimas tokiais niūriais rytais - lipti atgal į lovą ir tuomet dėti abi kojas ant žemės iškart :)). Arba išvis iš jos tą dieną nelipti. Skamba panašiai, kaip politikų kalbos apie kainų reguliavimą mūsų šalyje - lyg ir smagiai skamba, bet vistiek niekas netiki :)).
Sprendimas numeris 2: TEGUL BŪNA. Jei visgi rytas prasidėjo ne taip žaviai, kaip televizijos kulinarinėse laidose, o kolegą norisi stipriai papurtyti vien dėl to, kad jis nusičiaudėjo - lai tos mintys būna. Jų iš galvos šaukštu neiškrapštysit, ir, ginkdie, nemėginkite. Po keliolikos (gerai gerai, gal ir po kelis kart keliolikos) minučių patys pastebėsit - kas atsitiko, kad aš šiandien toks niurgzlys? Ogi nieko. Pasirinkau toks būti dar pabudęs ryte. Iškart ateis noras pasakyti čiaudinčiam kolegai - į sveikatą (ar kokią kitą smagią replikėlę - pati dirbu sveikatos apsaugoje, tai mes tokiais atvejais dažnai linkim KITAIP, kitaip tariant - savirealizacijos laisvė), vietoj burbtelėjimo nežinomos genties kalba garsiai ištarti LABAS RYTAS, o Miciaus atsiprašyti už numintą uodegą. Gal net pažadėti vakare po darbo parnešti kokį skanesnį kąsnelį.
Ir jei, visdėlto, savisauga/motyvacija užsiimti ūpo nėra, nors kuolą tąšyk, išbandykite lengvą pratimą, kurį išmokau jogos užsiėmimuose. Vienas iš pratimų apšilimo metu - plačiai išsišiepti ir iškišti liežuvį. Tokiu pratimu savo mintyse atbaidome priešus ir vidinius demonus (ar bent jau aš mėgstu taip galvoti). Ir jei jau nuo ankstaus ryto nuo visko bloga, niūru, slogu - atsistokite prieš veidrodį ir išbandykite. Net ir didžiausiam skeptikui atsispindėjusi grimasa išspaus šypsnį ir pramankštins veido raumenis - dviguba nauda.
P.S. Skani pirmoji kava, artimo žmogaus šypsena ir ant pakabos kabantis mėgstamas drabužis net ir niūriausią rytą prašviesina keliais tonais :).
